Tėvystė

Tėvystė, kaip ir kiti santykiai, Architektams (INTJ) yra iššūkis. Pasinėrę į apgalvotus, loginius svarstymus, priežasčių ir pasekmių analizes, Architektai retai būna pasiruošę suprasti žmogų, kuris dar neištobulino tokių gebėjimų ir nuo kurio jie negali atsitraukti. Laimei, Architektai puikiai moka susitvarkyti su ilgalaikiais projektais, atiduodami jiems visas savo intelektines jėgas – ir tėvystės projektas tikrai jų pareikalaus.

Pabandyk pats

Galima iš karto užbėgti už akių ir pasakyti, kad Architektai greičiausiai niekada nebus tokie šilti ir dusinančiai rūpestingi tėvai, kokius apdainuoja įvairūs visuomenės stereotipai. Šio tipo žmonės yra racionalūs, perfekcionistiški, kartais nejautrūs ir tikrai nelinkę atvirai rodyti savo prieraišumą. Jiems reikės gerokai pasistengti, kad prisitaikytų prie vaikų, ypač mažamečių, poreikių. Jei Architekto vaikas yra itin jautrus ir emocingas, neatsargiai nedėmesingas elgesys gali stipriai apgadinti jų santykius.

Net ir mažiau jautriems vaikams, ypač paaugliams, kartais reikia emocinės paramos. Tuo tarpu Architektai, netgi labiau nei kiti Analitikų grupės atstovai, sunkiai gali perprasti savo pačių emocijas – ką bekalbėti apie kitų žmonių rūpesčius. Dėl to jie paprastai stengiasi vengti tiesioginės emocinės paramos, vietoje to ieškodami priežasčių ir būdų išspręsti giliau slypinčią problemą. Čia Architektai jaučiasi it žuvys vandenyje – jie puikiai geba įvertinti iššūkius, su kuriais susiduria jų vaikai, ir surasti jų sprendimo būdą.

Architektų nuomone, gyvenimas yra pats geriausias mokytojas. Dėl to jie paprastai yra liberalūs, atviri naujovėms tėvai, leidžiantys vaikams patiems viską išgyventi ir priimti savo pačių sprendimus, taip vystant nepriklausomybę ir kritinį mąstymą. Tai nereiškia, kad Architektai yra atlaidūs tėvai. Toli gražu. Šio tipo žmonės tikisi, kad jų vaikai naudos savo laisvę atsakingai, ir paprastai tokios atsakomybės svoris pats savaime atžaloms nubrėžia aiškias ribas. Tačiau prireikus Architektai nevengia su savo vaikais pasišnekėti atvirai ir tiesmukai, tikėdami, kad karti tiesa yra kur kas geriau, nei nežinomybė, arba, dar blogiau, klaida.

Nuolat augant

Tokiam auklėjimui derant su vaikų asmenybėmis, Architektai tėvai bus gerbiami ir vertinami. Šio tipo žmonės puikiai moka vaizdingai reikšti savo mintis ir jų gebėjimas sunkumus pristatyti kaip asmeninio tobulėjimo galimybes padeda jų vaikams išsiugdyti pasitikėjimą savimi. Skatindami savo vaikus susikurti savarankiško mąstymo pagrindus, atrasti savąjį kelią ir spręsti bėdas kebliomis aplinkybėmis, Architektai užtikrina, kad jų atžalos būtų pasirengusios susigrumti su visomis gyvenimo negandomis.

Tėvystė yra Architektų principo, kad savarankiškumas ir nuolatinis augimas yra itin svarbios vertybės, kulminacija. Kertinis Architektų kaip tėvų tikslas yra pasiekti, kad jų vaikai išaugtų gabiais, ryžtingais, nepriklausomo mąstymo žmonėmis, gebančiais savarankiškai išspręsti savo pačių problemas ir kažkada perduosiančiais tas pačias vertybes ateities kartoms. Architektai supranta, kad to neįvyks, jei jie bandys apsaugoti savo vaikus nuo kiekvienos kliūties, užuot davę jiems progą užsigrūdinti patiems.