Instrukcija, kaip elgtis su intravertu
Pasidžiaugdamas proga, jog pagaliau pavyko pabaigti visų intravertiškųjų tipų aprašymus, pateikiu įdomų išverstą straipsnį apie šių tipų žmones (originalas – čia). Dėmesio – tai nėra rimtas psichologinis straipsnis, tai, kas čia parašyta, priimkite su humoru.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Rūpinkis savo intravertu
Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?
Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?
Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.
Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.
O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.
Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.
Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“
Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.
Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.
Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.
Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)
Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo
taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.
Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.
Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“
Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.
Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“
Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.
Prašome komentuoti tik patį straipsnį. Platesnės diskusijos vyksta forume.
Dalyvauti diskusijoseRegistruotis pažinčių skyrelyje
O jums nera sunku bendrauti su naujai sutiktais zmonemis? Man tai sunku,sedziu,tyliu neturiu ka pasakyti,ir taip visada nejaukiai jauciuosi….
Labai priklauso nuo naujai sutiktų žmonių. Su kai kuriais lengva užmegzti pokalbį, atrodo, kad jau buvai juos sutikęs ir pažįsti. Savaime rutuliojasi pokalbis, užsiplieskia diskusijos.
Man kartais būna ganėtinai sunku susipažinti su naujais žmonėmis, o ypač nemėgstu būti tarp daug svetimų žmonių (tų kurių nepažįstu). Ir ką šitam straipsny perskaičiau, praktiškai viską galėjau pritaikyti sau – viskas atitiko.
Man dazniausiai,(beveik visada) pirma karta sutikus zmogu,buna sunku ir nedrasu…Atrodo lyg ir nori kazka pasakyti,bet nepavyksta,kazkas lyg ir stabdo ir nelaidzia to sakyti…
visi kalbat apie vieną ir tą patį, viskas tinka ir atitinka…mes intravertai, ir to nepakeisim, tik norisi kad kasnors tai suprastų…
O as galvojau, kad su manim kazkas negerai
O aš taip ir nesuprantu, ar ekstravertė, ar intravertė esu. Anksčiau (mokyklos laikais) būčiau galėjus savyje atpažinti daugumą čia aprašytų savybių. Aplinkiniai irgi sakydavo, kad esu intravertiška. Tačiau dabar ir pati ir, tikriausiai, aplinkiniai pavadintų mane ekstraverte. Kaži, įmanoma, kad žmogus pasikeistų iš intraverto į ekstravertą?:) Tiesa, anksčiau visada gerai pagalvodavau prieš pradėdama šnekėti, o dabar kalbėdama vis daugiau improvizuoju. Ir šiaip daugiau šneku. Bet nesijaučiu blogai būdama viena ar pan., kaip tik, kartais reikia pabūti vienai. Ai, manau, kad visgi negalima visų žmonių taip paprastai suskirstyti į dvi grupes…Jaučiu, būsiu tarpinis variantas. Gal yra daugiau tokių?:)
Taip, tokių yra daugiau
Man artimas tavo apibūdinimas. Mokykloje buvau intravertiškesnė, universitete ekstravertiškesnė. Dabar 50/50. Aš manau priežastis yra ta, kad mes išmokome prisitaikyt, suprast kitus. Radom mus dominančių sričių, todėl leidžiam sau daugiau kalbėti ir turim ką pasakyti. Juk intravertas – ne tas, kuris nemėgsta kalbėt, o tas, kuris nemėgsta TUŠČIAI kalbėti 
Taip. Egle, ir as tokia esu. Jaunystėje buvau labai drovi, sunku buvo susipažinti su naujais žmonėmis. Dabar esu netgi perdaug plepi, bendrauju su įvairiais žmonėmis įvairiausiomis temomis. Pati galiu užkalbinti, pradėti pokalbį. Pasikeičiau gal todėl, kad visada norėjau keistis. O gal su amžiumi mažiau kompleksų lieka. Tai turbūt aš nebuvau intravertiška, o tik drovi. Nugalėjusi savo kompleksusu tapau pati savimi. Nors pabūti viena mėgstu, bet tik neilgai
As irgi manau buvau ir dar dabar siek tiek likau intravertas, taciau persilauziau per 3 metus gal sunku buvo bet dabar nejauciu jokio apsimetinejimo eijnu ir bendrauju tik su tais zmonemis kurie manes nevargina su kuriais malonu sneketis
kurie turi ka pasakyti 
mes intravertai netusciazodziaujam graziausia savybe manau.
As intravetas, ir esu laimingas , kad esu toks ….
Nemanau, kad persilaužęs intravertas tampa ekstravertu. Nejaugi taip galima pakeisti poreikį būti vienam į poreikį būti didelėse žmonių kompanijose ir iš ten beveik niekada neišeiti? Tiesiog gyvenimo būdas pakeičia proporcingumą tarp buvimo vienam ir tarp kitų. Bet juk intravertiškumas – “ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.”
Mane labiausiai graužia ta savybė, jog negaliu kalbėti “apie nieką”, kaip rašoma šiame straipsnyje. Aš, sutikus naujus žmones, jaučiuosi kiek nejaukiai, tačiau jeigu paliečiama nepaviršutiniška ir man aktuali tema, kaip antai ši bei kitos dvasingumą liečančios ir diskusijas keliančios temos (politika ir pan.), aš iškart užsidegu kalbėti. Taip, dabar perskaičius, tikrai po kito žmogaus išsireiškimo, belaukiančio mano atsakymo, atsiranda pauzių, nes tikrai galvoju PRIEŠ, susirandu tinkamus argumentus, kultūrinės patirties. Tai galbūt gąsdina kitus mano bendraamžius, nes man tik 17. Galiu pasirodyt, kaip čia rašė, „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „privatus“ žmogus, tačiau galbūt dėl tos pagrindinės priežasties – ekstravertai sunkiai supranta intravertus. O dėl buvimo vienai – aš dėl to nesielvartauju, man to reikia kaip oro, maisto, miego. Tai man netrukdo gyventi kaip kiekvienam kitam žmogui, ir tai nereiškia, kad visada sėdžiu viena. Būti vienai per daug jau tampa pavojinga – nežinau, kur iškraut susikaupusią energiją. Nors dabar mieliau tikrai čia sėdėčiau toliau, nei išeičiau su drauge, kuriai jau prižadėjau pasivaikščioti.
Ir būtent dėl to, jog “intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai” man reikia taipogi intraverto sudaryti darnią porą. Intravertai taip pat gali būti labai veiklūs ir daug kuo užsiimantys.
Idomu ar isties neimanoma pakeisti intraverto i ekstraverta, kad ir krastutiniausiais budais…
asmeniškai manęs negalima pakeisti o-o.
tai iš tiesų gyvenimo būdas.
o ir šeip man nepatinka ekstravertai.
vaikystėje daug kalbėjau, bet išaugau.
dabar vos kada su naujais žmonėmis kalbu, išvis nemėgstu naujų pažinčių.
prisileidžiu tik tuos, kurie turi bendrų interesų.
man irgi patinka būti intraverte(:
mano manymu gyvenimas tada turidaugiau spalvų.
Kaip ir sakei pasikeitei.. gal dar karta teks išaugt…
puikiai ir lengvai bendrauju su nauju zmogumi, su kuriuo pati norejau susipazinti. niekada neieskau zodzio kiseneje. bet kai esu priversta susipazinti su draugu draugais,va cia man yra kancia. negaliu islementi zodzio. todel kartais gali mane palaikyti keista, nebendraujancia, gal net pasiputusia. tarsi uzsidaro burna ir negaliu nei uzvest naujos temos,nei ka. tik linkciot galva. gal cia koks kompleksas…
Apie intravertus parasyta , taip lyg apie save skaityciau , bet darosi baisu. Kai didesne zmoniu grupe yra -as tyliu , nzn ka pasakyt,ir ju tie pokalbiai tokie beprasmiai atrodo. Visalaik filmus ziuriu ar siaip knyga kokia grauziu. Bet reikia keistis , su tokiu bendravimu as liksiu be pazystamu ar draugu
Aš puikiai bendrauju su žmonėmis, randu bendrąją kalbą su jais, bet vis vien negaliu ilgai su jais būti. Labai mėgstu diskusijas bei ginčus, bet labai nemėgstu kai kalbama apie mane. Nekenčiu kartoti savo žodžių. Dažnai , jei tai mano seniai pažįstami žmonės, kai manęs paklausia ką aš sakiau aš nemandagiai atsakau,kad reikėjo klausytis.
Kaip rašė Car0le “Mane labiausiai graužia ta savybė, jog negaliu kalbėti “apie nieką”, kaip rašoma šiame straipsnyje.” Mane šita savybė ne graužia, bet žudo. Man pokalbiui palaikyti reikia temos, tikslo, priežasties ar asociacijos, pavydžiu tiems, kas moka sukurti pokalbį iš nieko.
Ir jei aš nieko nepasakau dar nereiškia kad tyliu. Įsiterpsiu tada, kai ką nors konstruktyvaus sugalvosiu o ne bet kada. Tuo metu kiti balažin ką galvoja apie mane ‘labai rimtas, mąsto, nepritaria ar šiaip piktas’, kai tuo tarpu aš realiai stengiuosi kaip įmanoma labiau dalyvauti pokalbyje.
xxx Man intra/extravertiškas bendravimas primena tokią metaforą:
intravertas pirmiausia savo mintyse nulipdo, užbaigia idėja ir kaip kokį meno kūrinį pateikia kitiems
o ekstravertas – tiesiog tėškia molį prie visų ir bando kažką lipdyti, nesvarbu vykusio ar ne.
“Tuo metu kiti balažin ką galvoja apie mane ‘labai rimtas, mąsto, nepritaria ar šiaip piktas’, kai tuo tarpu aš realiai stengiuosi kaip įmanoma labiau dalyvauti pokalbyje.”
Dažnas atvejis. Dažnai tenka sekti pokalbį ir bandyt įlipdyt įdomią mintį į jį, tiesiog sekant kalbą ir įdėmiai klausantis. Dažnai irgi susilaukiu klausimų: “ko pikta?”, “ko tokia rimta?”. Apskritai, maloniau dalyvaut pokalbyje su vienu žmogumi. Tuomet žinai, kad būtent tavo atsakymas laukiamas ir nuo šnekėjimo niekur neišsisuksi. Didelės grupės gąsdina tuo, kad bet kada gali būt pertrauktas, nutildytas ar akiplėšiškai perrėktas. Nesant bendraminčių grupėje, gali likt visiškai nesuprastas. Dėl to dažniau ten nieko nesakau, tačiau netyliu, kaip tu ir sakei.
megstu ilgai but viena ir tik retai ir trumpai su kazkuo…draugai kaltina mane del demesio stokos
Ech, skaudi tiesa, bet tai žmogų juk daro kur kas įdomesni, negu pastoviai plepantį
As seip esu visiskas intravertas, bet dideleje svetimu (galbut ir nevisai svetimu bet ir ne savu) zmoniu grupeje nesijauciu suvarzytas. Tuscius pokalbius pribaigiu sarkazmu ir tada tampa tylu ^^ o kai visi tyli tada kalbu as (tai man labai patinka) kas svarbiausia kai as kalbu manes klauso ir tyli, jei ne duodu i barzda bet ne is pykcio, o is to kaip as myliu tyla. Nezinau galbut as tiesiog nekenciu zmoniu ^^ nors man taip neatrodo… bet ko tikrai nekenciu tai banalybes