Dogbrain rašė:Tu gal įžiūrėt sugebi.
Nu aš pabandysiu paaiškinti tada, kur yra esminis skirtumas.
242 rašė:Aš iki kokių 14 metų išvis
nežinojau, nesupratau, kad kiti žmonės gali turėti apie mane nuomonę, nei apie mano išvaizdą, nei apie savybes, nei apie poelgius. Jeigu tyčiodavosi iš manęs, tai arba
nesuprasdavau, arba suprasdavau, bet maniau, kad čia nieko nereiškia ir aš vis tiek anksčiau ar vėliau galėsiu draugaut su jais, arba prisijungdavau ir tyčiodavausi iš savęs kartu su jais
. Buvau laimingas vaikas ir nepatyriau stresų, ir negavau psichologinių traumų. Nu čia dėl autizmo man šitaip buvo, o kai dabar kalbu su mamom, kurių vaikai turi autizmą, jos pasakoja apie šitą savybę - kad jų vaikai žaidžia su kitais vaikais,
ir kiti iš jų tyčiojasi, o anie net nesupranta ir toliau linksmai žaidžia kartu. Tai toms mamoms yra gaila savo vaikų, kad jie tokie vargšai neįgalūs,
net nesupranta, kad iš jų yra tyčiojamasi. O aš manau, kad tai kaip tik yra laimė, kaip ir man dabar yra laimė dėl tų mano savybių, kurias tu minėjai (naivumo, patiklumo), nes čia yra tikėjimasis iš žmonių gero ir nesitikėjimas blogo, o kai tikiesi gero, esi laimingesnis nei tikėdamasis blogo.
Dogbrain rašė:„Apsimesti durnium“ ir yra kai specialiai vaidini, kad kažko nesupranti ar nesuvoki. Kad ir su tom pačiom patyčiom - irgi analogiškas dalykas.
Panagrinėkime du skirtingus atvejus. Pirmasis bus tas, apie kurį pasakojau aš (nesupratimas), antrasis - kurį pateikei tu (vaidinimas, kad nesupranti).
1. Vaikas (autistiškas) ateina į žaidimų aikštelę pas kitus vaikus, jis tikisi žaisti kartu. Kadangi veiksmas vyksta Lietuvoje, tai išsipildo įvykis su didele tikimybe - kiti vaikai ima iš jo tyčiotis. Vaikas yra autistiškas, todėl jis nelabai moka atpažinti smulkmenas, kurios skiria patyčias nuo normalaus bendravimo, tai yra - kuo skiriasi vaikų bendravimas su juo nuo vaikų bendravimo tarpusavyje. Todėl jis nežino, kad vyksta patyčios ir kad kiti vaikai turi blogą nuomonę apie jį. Todėl jis mano, kad vyksta tai, ko jis ir tikisi - kad jis tiesiog žaidžia su kitais vaikais. Rezultatas - vaiko požiūriu, nieko blogo nevyksta ir jis gauna tai, ko tikėjosi, vaikas yra laimingas.
2. Vaikas (neurotypical - ne autistiškas) ateina į žaidimų aikštelę pas kitus vaikus, jis tikisi žaisti kartu. Kadangi veiksmas vyksta Lietuvoje, tai išsipildo įvykis su didele tikimybe - kiti vaikai ima iš jo tyčiotis. Vaikas yra neurotypical, todėl jis supranta, pajunta, kažkokias neurotipikams būdingas smegenų savybes naudodamas atpažįsta, kad kiti vaikai iš jo tyčiojasi, kuo skiriasi bendravimas su juo nuo jų bendravimo tarpusavyje. Tai nėra žaidimas kartu, jis negauna to, ko tikėjosi - viena nelaimė. Kažkodėl jis nusprendžia apsimesti, kad nesupranta, galbūt tikisi, kad taip patyčios greičiau baigsis ir jis galės žaisti kartu. Jis žino, kad vyksta patyčios, tai jį skaudina, tačiau jis turi apsimesti, kad nežino - antra nelaimė (truputį išmanau psichologiją, tad žinau, kad apsimetinėjimas ir savo jausmų slėpimas yra nelaimė net ir neurotipikams). Rezultatas - vaiko požiūriu, įvyko dvi nelaimės.
Šios situacijos turi ir panašumų, panašu yra tai, ką mato kiti vaikai - kiti vaikai abiejose situacijose mato vaiką, kuris nesupranta, kad iš jo tyčiojamasi (jiems tikrai nėra skirtumo, ar tai tikras nesupratimas, ar apsimestinis). Tačiau šis panašumas nėra situacijos esmė. Esmė yra vaiko laimė ar nelaimė, šitą dalyką aš turėjau omenyje, kai aprašinėjau situaciją. Taigi buvo esminis skirtumas tarp to, ką aš parašiau, ir to, kaip tu supratai.
