Kai kurie psichologai-akademikai yra sukritikavę MBTI instrumentą savo tyrimuose, teigdami, kad jam pagrįsti trūksta patikimų duomenų. Iš kitos pusės, MBTI šalininkai pateikia daug atskirų atvejų, iliustruojančių j suteikiamas galimybes nuspėti individo elgseną, bei nurodo, kad MBTI pasiekia ar viršija kitų psichologinių instrumentų patikimumą. Daugumos suaugusiųjų atveju (75-90 proc.), 3-4 MBTI atskleistos savybės nekinta, kai indikatorius yra pateikiamas tam pačiam asmeniui daugiau nei vieną kartą. Vaikų atveju jo rezultatai yra mažiau patikimi. Be to, MBTI patikimumas yra patvirtintas ir kitų studijų, nors yra pastebima ir įvairių nukrypimų.

Pagrindinės sąvokos

MBTI pagrindas – psichologinio tipo teorija, sukurta K.G. Jungo. Jungo nuomone, egzistuoja dvi atskiros pažinimo funkcijų poros:

• Racionaliosios (judging) funkcijos: mąstymas ir jausmai
• Neracionaliosios (perceiving) funkcijos: sensorika ir intuicija

Anot Jungo, šios funkcijos žmonėse būna arba intravertinės, arba ekstravertinės. Remdamosi šiais Jungo teiginiais, Briggs ir Myers išplėtojo savo pačių psichologinio tipo teoriją, kuria vėliau buvo paremtas ir MBTI.

Myers-Briggs tipologijos modelis žvelgia į asmenybės tipą kaip į kairiarankiškumą ar dešiniarankiškumą: individai arba išvysto tam tikrus mąstymo ir veikimo būdus, arba su jais gimsta. MBTI išrūšiuoja dalį šių psichologinių skirtumų į keturias priešingas poras (dichotomijas), kurios suformuoja 16 galimų psichologinių tipų. Nei vienas iš šių tipų yra “geresnis” ar “blogesnis” už kitus; vis dėlto, Briggs ir Myers nuomone, kiekvienas individas turi savo “mėgstamą” tipą. Kaip dešiniarankiui yra sunku rašyti kaire ranka, taip žmonėms paprastai yra sunku panaudoti jiems priešingas psichologines savybes, net ir specialiai stengiantis.

Visi 16 tipų paprastai yra apibrėžiami keturių raidžių kombinacijomis, naudojant pirmąsias atitinkamų savybių raides (išskyrus intuiciją, kuri yra perteikiama kaip N, norint ją atskirti nuo intraversijos). Pavyzdžiui:

ENFP – ekstraversija, intuicija, jausmai, neapibrėžtumas
INTJ – intraversija, intuicija, mąstymas, apibrėžtumas

Keturios dichotomijos:

Ekstraversija (E) – intraversija (I)
Sensorika (S) – intuicija (N)
Mąstymas (T) – jausmai (F)
Apibrėžtumas (J) – neapibrėžtumas (P)

Turėkite omenyje, kad terminai, naudojami dichotomijoms apibrėžti, turi specialią techninę MBTI prasmę, besiskiriančią nuo kasdienio tų žodžių vartojimo. Pavyzdžiui, žmonės, pasižymintys stipresne apibrėžtumo savybe, nebūtinai yra kategoriškesni už žmones, turinčius stipresnę neapibrėžtumo savybę, o stipresnė jausmų savybė nereiškia, kad žmogus yra mažiau racionalus ar logiškas.

MBTI taip pat nematuoja savybės stiprumo bendrąja prasme – jis tiesiog parodo, kuriai savybei žmogus teikia pirmenybę. Žmogaus, turinčio stiprią ekstraversijos savybę, negalima pavadinti “labiau” ekstravertišku – jis tiesiog turi aiškų polinkį link ekstraversijos, o ne intraversijos.

Savybių stiprumas skirtinguose žmonėse taip pat gali ženkliai kisti, net ir tarp to paties tipo atstovų. Vis dėlto, Izabelė Myers manė, kad savybės kryptis (pavyzdžiui, ekstraversija prieš intraversiją) yra svarbesnė nei jos stiprumas (pavyzdžiui, labai stipri prieš silpną).

Kryptys: ekstraversija (E) ir intraversija (I)

Ekstraversijos ir intraversijos savybės taip pat kartais yra vadinamos požiūriais ar kryptimis. Briggs ir Myers manė, kad kiekviena iš pažinimo funkcijų gali veikti arba išoriniame elgesio, veiksmų, žmonių ir dalykų pasaulyje (ekstravertinė kryptis), arba vidiniame idėjų ir apmąstymų pasaulyje (intravertinė kryptis). Šios kryptys yra atspindimos ir MBTI tipuose.

MBTI atveju ekstraversijos ir intraversijos terminai yra naudojami specifine prasme. Žmonės, teikiantys pirmenybę ekstraversijai, gauna energiją iš veiksmo – jie veikia, tada apmąsto, tada veikia toliau. Jei jie yra neveiklūs, energijos lygis ir motyvacija ima kristi. Atitinkamai tie žmonės, kurių intraversijos savybė yra stipresnė, veikdami energiją praranda – jie mieliau viską apmąsto, tada veikia, tada vėl apmąsto. Intravertams reikia laiko, kad įvertintų situaciją ir atstatytų prarastą energiją.

Ekstraverto minčių srautas yra nukreiptas link žmonių ir objektų, intraverto – link idėjų ir sąvokų. Iš to kyla ir skirtingi ekstravertų bei intravertų bruožai – ekstravertai yra linkę rinktis veiksmą ir trokšta “erdvės”; tuo tarpu intravertai renkasi mintis ir siekia “gylio”. Atitinkamai ekstravertai paprastai renkasi dažnesnį bendravimą, o intravertai – “turtingesnį” bendravimą.

Funkcijos: sensorika (S) / intuicija (N) ir mąstymas (T) / jausmai (F)

Jungas išskyrė dvi psichologinių funkcijų poras:

• Suvokimo funkcijas – sensoriką ir intuiciją
• Sprendimų priėmimo funkcijas – mąstymą ir jausmus

Remiantis Myers-Briggs tipologijos modeliu, kiekvienas žmogus naudoja vieną iš šių funkcijų dažniau ir geriau nei kitas tris; vis dėlto, visos keturios funkcijos yra naudojamos skirtingu metu ir esant skirtingoms aplinkybėms.

Sensorika ir intuicija yra informacijos rinkimo/suvokimo funkcijos. Jos apibrėžia, kaip nauja informacija yra suvokiama ir interpretuojama. Individai, kurių sensorikos savybė yra stipresnė, yra linkę pasitikėti informacija, kuri yra “prieš akis”, apčiuopiama ir aiški – kitaip tariant, informacija, kurią galima suprasti vienu iš penkių pojūčių. Jie nepasitiki nuojauta, jos vietoje mieliau rinkdamiesi detalias ir faktus. Tuo tarpu žmonės, turintys stiprią intuicijos savybę, yra labiau linkę pasitikėti abstraktesne ar teorine informacija, kurią atitinkamai galima susieti su kita informacija ir t.t. Taip pat tikėtina, kad stipresnis intuicijos bruožas lems didesnį domėjimąsi ateities galimybėmis, pasitikėjimą iš pasąmonės kylančiomis įžvalgomis ir t.t.

Mąstymas ir jausmai yra sprendimų priėmimo funkcijos. Jos abi yra skirtos racionaliems sprendimams priimti, remiantis informacija, gauta iš suvokimo funkcijų (sensorikos ar intuicijos). Žmonės, turintys stipresnę mąstymo savybę, yra linkę žvelgti į dalykus iš objektyvesnės pozicijos, apskaičiuodami savo veiksmus pagal tai, kas atrodo logiška, nuoseklu ar tinkama atitinkamų taisyklių kontekste. Tuo tarpu tie, kurių jausmų savybė yra stipresnė, sprendimus paprastai priima “išjausdami” situaciją, pažvelgdami į ją “iš vidaus” ir norėdami pasiekti balansą ar harmoniją.

Kaip jau minėta anksčiau, žmonės, turintys stipresnę mąstymo savybę, nebūtinai mąsto “geriau” nei žmonės su stipresne jausmų savybę. Abi šios funkcijos yra laikomos racionaliai priimančiomis sprendimus (kaip ir kitais atvejais, čia MBTI atspindi ne žmogaus sugebėjimus, o polinkius). Atitinkamai F tipai nebūtinai turi “kokybiškesnes” emocines reakcijas nei T tipai.

Dominuojanti funkcija

Nors žmonės naudoja visas keturias MBTI funkcijas, viena jų paprastai yra pritaikoma dažniau ir tvirčiau. Ši dominuojanti funkcija yra palaikoma antrosios (pagalbinės) funkcijos bei, šiek tiek mažiau – trečiosios funkcijos. Ketvirtoji ir silpniausia funkcija visada yra dominuojančios funkcijos priešingybė. Myers ją vadino “šešėliu”.

Šios keturios funkcijos veikia atitinkama kryptimi – ekstravertine ar intravertine. Pavyzdžiui, žmogus, kurio dominuojanti funkcija yra ekstravertinė intuicija, intuiciją pritaikys visiškai kitaip nei tas, kurio dominuojanti funkcija yra intravertinė intuicija.

Gyvenimo būdas: apibrėžtumas (J) / neapibrėžtumas (P)

Myers ir Briggs prie Jungo tipologinio modelio pridėjo dar vieną dimensiją, skirstydamos žmones pagal tai, kokia funkcija – sprendimų priėmimo ar informacijos suvokimo – yra naudojama reaguojant į išorinį pasaulį.

Anot Myers ir Briggs, žmonės, šiuo atveju naudojantys sprendimų priėmimo funkciją, pasauliui parodo atitinkamą savo savybę – mąstymą ar jausmus. Dėl to TJ tipai paprastai atrodo itin logiški, o FJ tipai – empatiški. Myers teigimu, tipai su dominuojančiu apibrėžtumu mėgsta “sutvarkyti visus reikalus”. Tuo tarpu P raide besibaigiantys tipai pasauliui parodo savo suvokimo funkciją (sensoriką ar intuiciją). Dėl šios priežasties SP tipai yra linkę save perteikti kaip praktiškus materialistus, o NP tipai – kaip abstrakčius. Anot Myers, tipai su dominuojančiu neapibrėžtumu nėra linkę apriboti save, priimdami griežtus sprendimus.

Ekstravertų atveju, J ar P parodo jų dominuojančią funkciją; intravertų atveju – pagalbinę funkciją. Pavyzdžiui, ENTJ tipo atveju J parodo, kad dominuojanti funkcija yra pasirinkta sprendimų priėmimo funkcija (ekstravertinis mąstymas). Papildoma funkcija – intravertinė intuicija. Trečioji funkcija – ekstravertinė sensorika, paskutinioji – intravertiniai jausmai (dominuojančios funkcijos priešingybė). Tuo tarpu, pavyzdžiui, INTJ atveju J reiškia, kad sprendimų priėmimo funkcija yra papildančioji funkcija (ekstravertinis mąstymas). Tuo tarpu dominuojanti funkcija yra informacijos suvokimo funkcija (intravertinė intuicija). Trečioji funkcija – intravertiniai jausmai, paskutinioji – ekstravertinė sensorika.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad asmenybės psichologinis tipas yra kažkas daugiau nei keturių atskirų savybių suma – ne mažiau svarbu yra ir tai, kaip šios savybės reaguoja tarpusavyje, tipui vystantis ir veikiant realiame pasaulyje.

Informacijos šaltinis – http://en.wikipedia.org/wiki/Myers-Briggs_Type_Indicator.

Visų pirma, pradėkime nuo pirmosios priešpriešos – ekstraversijos (E) bei intraversijos (I). Iš dalies galima teigti, jog populiarusis stereotipas, teigiantis, jog ekstravertai yra populiarūs, lengvai bendraujantys, šnekūs žmonės, o intravertai – tylūs, uždari atsiskyrėliai, yra teisingas. Tačiau nereikėtų skubėti, bandant greitai nuspręsti, kuriam – E ar I – tipui priklauso žmogus. Ši priešingybė yra paremta toli gražu ne bendravimu, o energijos srautų kryptimi bei mąstymo skirtumais (kai kurie moksliniai tyrimai rodo, jog intravertų smegenys gaunamą informaciją fiziškai apdoroja kitaip, nei ekstravertų smegenys). Ekstravertai remiasi išoriniame pasaulyje vykstančiais veiksmais, žmonėmis ir objektais; intravertai – vidinio pasaulio idėjomis ir mąstymu. Ekstravertai gauna energiją iš veiksmo – jie atlieka veiksmą, tada apmąsto, tada imasi kito veiksmo. Jei jie nustoja ką nors veikę, jų energijos lygis ir motyvacija ima kristi. Tuo tarpu intravertai veikdami energiją praranda – jie verčiau mąsto, tada veikia, tada vėl mąsto. Intraverto minčių kryptis yra nukreipta į sąvokas ir idėjas; ekstraverto – link žmonių ir objektų. Ekstravertai yra orientuoti į veiksmą ir į „plotį“; intravertai – į mąstymą ir „gylį“. Dar vienas akivaizdus ekstravertų ir intravertų skirtumas, kurį galima nesunkiai pastebėti – ekstravertai gauna energiją iš žmonių ir ją praranda būdami vieni; tuo tarpu intravertai – atvirkščiai, energiją gauna būdami vieni su savo mintimis ir ją „atiduoda“ bendraudami su kitais žmonėmis. Jei vienas jūsų draugas diskusijų metu ilgokai tyli, o po to išsako įdomią idėją ar lengvai viską apibendrina, o kitas – lengvai diskutuoja ir atrodo, tarsi tuo pačiu metu ir mąstytų, ir kalbėtų, galima drąsiai teigti, jog pirmasis yra intravertas, o antrasis – ekstravertas. Taip pat galima išskirti dar vieną, fizinę ir dėl to galimai ginčytiną detalę – akis ir žvilgsnį. Intravertų akys paprastai yra šiek tiek įkypos, o vokai dengia beveik visą viršutinę akies dalį ir dažnai netgi dalį rainelės; be to, jų žvilgsnis turi specifinį, tarsi šiek tiek į save įtraukiantį pobūdį. Tuo tarpu ekstravertai paprastai pasižymi atviresnėmis ir „šiltesnėmis“ akimis, o jų žvilgsnis tiesiog spinduliuoja susidomėjimą ir smalsumą.

Sensorikos (S) ir intuicijos (N) priešprieša lemia tai, kaip žmogus renka ir suvokia informaciją. Sensorikos savybe pasižymintys žmonės pasitiki informacija, kuri yra nauja, apčiuopiama ir aiški – kitaip tariant, informacija, kurią galima patikrinti penkiais turimais pojūčiais. Jie nepasitiki nuojauta ir ieško detalių bei faktų. Šiems žmonėms prasmingi yra tik duomenys. Tuo tarpu žmonės, pasižymintys intuicija, pasitiki informacija, kuri yra labiau abstrakti ar teorinė bei kurią galima susieti su kita informacija (pavyzdžiui, bandant nustatyti ryšį ar pasikartojantį modelį). Jie labiau domisi ateities galimybėmis bei vertina įžvalgas, kylančias tarsi iš pasąmonės. Šiems žmonėms prasmė – tai, kaip duomenys užpildo šabloną ar teoriją. Ši priešprieša iš dalies lemia ir kalbėjimo manierą – sensoriai kalba paprastai, tiesiai ir aiškiai, vengia metaforų ir paslėptų minčių; tuo tarpu intuityviųjų tipų kalba yra sudėtingesnė, jie tikisi, jog pašnekovas supras sudėtingas mintis bei jų ryšius ar sugebės „skaityti tarp eilučių“.

Mąstymo (T) ir jausmų (F) savybės lemia skirtingus sprendimų priėmimo ar vertinimo būdus. Ryškesnę jausmų savybę turintys žmonės sprendimus stengiasi priimti po to, kai supranta ir įsijaučia į situaciją, pažvelgia į ją „iš vidaus“ bei nusprendžia, jog priimtas sprendimas pasieks harmoniją, sutarimą, balansą bei patenkins susijusių žmonių poreikius. Tuo tarpu žmonės, turintys dominuojančią mąstymo savybę, sprendimus priima iš labiau neutralios pozicijos, stengdamiesi surasti racionalų, logišką ir taisykles atitinkantį sprendimą. Kaip galima nesunkiai nuspėti, mąstymo ir jausmų priešprieša atsispindi ir bendravime su kitais žmonėmis – F tipo žmonės yra jausmingesni, „šiltesni“, pasižymi didesne empatija, lengviau reiškia savo emocijas; T tipus galima atpažinti iš kiek „šaltesnio“ žvilgsnio, racionalumo, logikos bei argumentų, kuriuose jausmai niekada nebus lemtingas faktorius.

Apibrėžtumo (J) ir neapibrėžtumo (P) savybės lemia žmogaus gyvenimo būdą. Šią savybę yra bene sunkiausia nustatyti „iš šono“ – be to, tam reikia gerai pažinti analizuojamą žmogų. Esminis J ir P tipų skirtumas – J tipai labiau vertina užbaigtumą, konkretumą, struktūrą, planavimą ir atsargumą; tuo tarpu P tipai „plaukia pasroviui“, yra spontaniški, nemėgsta apribojimų ir griežtų taisyklių, verčiau stengiasi palikti klausimą atvirą, o ne „sudėti taškus ant i“. Šis skirtumas iš dalies atsispindi ir aprangoje (kai kuriuose charakterio tipuose ši situacija gali keistis, priklausomai nuo kitų savybių) – J tipai yra linkę į ją kreipti daugiau dėmesio, tačiau rinktis griežtesnę ar konservatyvesnę aprangą; tuo tarpu P tipai kartais gali atrodyti kiek netvarkingi, tačiau rinkdamiesi aprangą šie žmonės nebijo iššūkių ir eksperimentų.

Pastaba: J/P dichotomija yra kiek sudėtingesnė, nei paaiškinau šiame straipsnyje (plačiau skaitykite čia) – tačiau bandant nustatyti paskutinę kokio nors žmogaus charakterio tipo raidę ankstesnis paragrafas iš esmės yra pakankamas.

Prieš žengiant toliau, norėčiau pabrėžti, kad tai yra tik vienas iš galimų požiūrių į skirtingų MBTI tipų santykius, paremtas šiame tinklapyje pateikta informacija. Nelaikykite to neginčijamais ir nekintančiais nurodymais.

Taigi, kuo tokie patarimai apie santykius yra pagrįsti? Viskas yra pakankamai paprasta ir paremta seniai žinoma „priešingybės traukia“ aksioma. Pirmoji charakterio tipo raidė simbolizuoja, ar žmogus yra ekstravertas (mėgstantis bendrauti su daugeliu žmonių ir iš to gaunantis energiją), ar intravertas (gaunantis energiją būdamas vienas ir ją atiduodantis bendraudamas su kitais žmonėmis). Bendraujant intravertui ir ekstravertui, abu žmonės puikiai papildys vienas kitą – ekstravertas galės „išjudinti“ ramųjį intravertą ir suteikti jam galimybę įsilieti į socialines grupes, o intravertas galės pasiūlyti ekstravertui stabilumą ir įžvalgų mąstymą. Tuo tarpu paskutinioji charakterio tipo raidė rodo, ar žmogus yra atsipalaidavęs ir nemėgstantis greitai priimti sprendimų (P tipas), ar mėgstantis planavimą ir užtikrintumą (J tipas). Šių dviejų charakterio tipų sąjunga paprastai yra kur kas stabilesnė, nei dviejų P tipų (neužtikrintumo grėsmė) ar dviejų J tipų (nuolatinių ginčų grėsmė) – P tipo žmogus užtikrins, jog santykiuose nepritrūks spontaniškumo ir įvairovės, o J tipo – rūpinsis ateities planais ir galės priimti skubius sprendimus.

Tuo tarpu antrosios (N/S) ir trečiosios (T/F) charakterio tipo raidžių atveju situacija yra kiek kitokia. Žmonėms, gaunantiems informaciją tokiu pačiu būdu (turima omenyje intuicija (N) arba sensorika (S)) bendrauti yra kur kas lengviau – todėl šiuo atveju perspektyvesnė yra žmonių, kurių antroji charakterio tipo raidė sutampa, sąjunga. Vis dėlto, ši taisyklė galioja tik tuo atveju, jei atitinkami jų charakterio bruožai yra stipriai išvystyti – jei MBTI testo rezultatai rodo, jog abiejų žmonių intuicijos ir sensorikos priešprieša nėra ryški, bendrauti nebus sunku. Tačiau stiprią N savybę turinčiam žmogui bus sudėtinga prisitaikyti prie paprastos dominuojančia S savybe pasižyminčio žmogaus bendravimo manieros, o šį atitinkamai erzins sudėtingai išreikštos partnerio mintys.

Mąstymo (T) ir jausmų (F) savybių priešprieša nėra tokia ryški ir simbolizuoja žmogaus polinkį į racionalų (T) arba jausmais (F) paremtą mąstymo tipą. Ryškią T savybę turintis žmogus daugumoje situacijų remsis logika, faktais ir ignoruos savo vertybes ar jausmus (dėl to T tipo žmonės dažnai atrodo šaltoki); tuo tarpu pasižymintis išvystyta F savybe bus labiau linkęs priimti sprendimus besiremdamas savo vertybėmis ar emocijomis, bus jausmingesnis ir tikėtina, jog pasižymės švelniu idealizmu. Tiek šiuo aspektu vienodi, tiek skirtingi charakterio tipai gali puikiai bendrauti – tačiau itin skirtingų T ir F preferencijų atveju T tipo žmogus turės susitaikyti su savo partnerio emocionalumu, o F tipo – su tuo, jog partneris kai kuriose situacijose labiau vertins šaltą protą, o ne jausmus.

Nepaisant to, jog paprastai yra teigiama, jog toks modelis puikiai veikia kuriant ir išlaikant gerus santykius, vertėtų prisiminti, jog MBTI ir panašūs testai yra tik įrankis. Du vienas kitą gerai suprantantys individai, įdėję šiek tiek darbo, visada gali sukurti puikius santykius, nepriklausomai nuo to, kokie yra jų MBTI tipai.

Jūsų patogumui pateikiu galimų (pagal šį modelį) partnerių sąrašą visiems charakterio tipams:

ISTJ – ESTP, ESFP
ESTJ – ISTP, ISFP
ISFJ – ESFP, ESTP
ESFJ – ISFP, ISTP
ISTP – ESTJ, ESFJ
ESTP – ISTJ, ISFJ
ESFP – ISFJ, ISTJ
ISFP – ESFJ, ESTJ
ENTJ – INTP, INFP
INTJ – ENTP, ENFP
ENTP – INTJ, INFJ
INTP – ENTJ, ENFJ
ENFJ – INFP, INTP
INFJ – ENFP, ENTP
ENFP – INFJ, INTJ
INFP – ENFJ, ENTJ

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Rūpinkis savo intravertu

Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?

Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?

Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.

Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.

O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.

Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.

Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“

Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.

Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.

Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.

Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)

Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.

Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.

Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“

Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.

Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“

Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.

Prašome komentuoti tik patį straipsnį. Platesnės diskusijos vyksta forume.