ENGLISHInstrukcija, kaip elgtis su intravertu
Pasidžiaugdamas proga, jog pagaliau pavyko pabaigti visų intravertiškųjų tipų aprašymus, pateikiu įdomų išverstą straipsnį apie šių tipų žmones (originalas – čia). Dėmesio – tai nėra rimtas psichologinis straipsnis, tai, kas čia parašyta, priimkite su humoru.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Rūpinkis savo intravertu
Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?
Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?
Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai. Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.
Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.
O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.
Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą (kuriuo nustatomi charakterio tipai ir yra aptariami šiame blog‘e). Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.
Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“
Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.
Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.
Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.
Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)
Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo
taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.
Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.
Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“
Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.
Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“
Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.
Prašome komentuoti tik patį straipsnį. Platesnės diskusijos vyksta forume.
Dalyvauti diskusijose
Registruotis pažinčių skyrelyje
O jums nera sunku bendrauti su naujai sutiktais zmonemis? Man tai sunku,sedziu,tyliu neturiu ka pasakyti,ir taip visada nejaukiai jauciuosi….
ziniok tai mane varo is proto …. BUTENT SU NAUJAIS ZMONEM…
Nezinau, man nuo zmogaus priklauso. Gali buti, jog su juo nebus tiesiog apie ka kalbetis, nes jam idomios temos neidomios- tada nelipu per save, tyliu ir man dzin. Bet jei zmogus pasirodo idomus, galiu su juo bendrauti tarsi pazinociau ji visa gyvenima:)
Pritariu. Man – taip pat.
o man ne. keista, bet labai lengvai bendrauju tiek su nepazistamais, tiek su pazistamais.
man tai ne tik su naujais… aisku, su naujais sunkiausia, nes REIKIA kazka sakyt, sukurt gera ispudi ar panasiai :d bet ir su draugais sunku. dazniausiai kai sedziu su draugem ir jos tarpusavy kalbasi, ir jos manes neitraukia (ar greiciau pati neisitraukiu) turiu laiko tom besigrudanciom mintim, bet jos buna apie tai, kad ir as noreciau taip bendraut. o kai kalbasi ir su manim, as ziauriai pavargstu nuo to zodziu ieskojimo ir galvojimo ka pasakyt. ir svajoju apie vienatve :d kartais galvoju, kad gera iseitis butu susirast drauga/drauge kuri(s) irgi butu intravertas/e. bet as esu labai drovi tai…
Labai priklauso nuo naujai sutiktų žmonių. Su kai kuriais lengva užmegzti pokalbį, atrodo, kad jau buvai juos sutikęs ir pažįsti. Savaime rutuliojasi pokalbis, užsiplieskia diskusijos.
Man kartais būna ganėtinai sunku susipažinti su naujais žmonėmis, o ypač nemėgstu būti tarp daug svetimų žmonių (tų kurių nepažįstu). Ir ką šitam straipsny perskaičiau, praktiškai viską galėjau pritaikyti sau – viskas atitiko.
Man dazniausiai,(beveik visada) pirma karta sutikus zmogu,buna sunku ir nedrasu…Atrodo lyg ir nori kazka pasakyti,bet nepavyksta,kazkas lyg ir stabdo ir nelaidzia to sakyti…
va man irgi taip pat… tarsi turiu minciu kuriomis noreciau pasidalyti, bet tarsi mane kazkas stabdo…
visi kalbat apie vieną ir tą patį, viskas tinka ir atitinka…mes intravertai, ir to nepakeisim, tik norisi kad kasnors tai suprastų…
O as galvojau, kad su manim kazkas negerai
Cha, pradzioj ir man taip buvo:D Manyje tarsi kazkoks chaosas vire, sunku buvo susidelioti viska i savas vietas, jausmus tarsi i lentynas… Bet daug laiko truko, kol susivokiau kas esu is tiesu:) Dabar manyje harmonija, kuria kartais sutrikdo tik tai, jog sunku buti vienai tarp daugumos. Bet zinai, man patinka buti kitokiai:)
man irgi lygiai taip pat kaip tu pasakei, Simona. is pradziu buvo baisiai sunku su tais visais jausmais susitvarkyt, ypac kai galvojau kad esu kazkokia nemokanti bendraut keistuole. o dabar kai pagalvoju kad esu kitokia (prie tos prasmes kad iskirtine, o ne keista) netgi toks pasitenkinimas apima
nors ir dabar sunku kai drauges bendrauja vienos su kitom, o man sunku ilgai islaikyt pokalbi ir isreikst savo jausmus. daznai matau kad su manim draugem ne taip idomu kaip su kitais ir atrodo kad manes nepazista
Visi mes kitokie, kiekvienas žmogus yra išskirtinis, nėra tokio pačio mąstymo žmonių, net ir dvyniai kitokie, tai tas pats kaip pirštų antspaudai
Ir aš lengviau atsikvėpiau perskaičius..
O aš taip ir nesuprantu, ar ekstravertė, ar intravertė esu. Anksčiau (mokyklos laikais) būčiau galėjus savyje atpažinti daugumą čia aprašytų savybių. Aplinkiniai irgi sakydavo, kad esu intravertiška. Tačiau dabar ir pati ir, tikriausiai, aplinkiniai pavadintų mane ekstraverte. Kaži, įmanoma, kad žmogus pasikeistų iš intraverto į ekstravertą?:) Tiesa, anksčiau visada gerai pagalvodavau prieš pradėdama šnekėti, o dabar kalbėdama vis daugiau improvizuoju. Ir šiaip daugiau šneku. Bet nesijaučiu blogai būdama viena ar pan., kaip tik, kartais reikia pabūti vienai. Ai, manau, kad visgi negalima visų žmonių taip paprastai suskirstyti į dvi grupes…Jaučiu, būsiu tarpinis variantas. Gal yra daugiau tokių?:)
Taip, tokių yra daugiau
Man artimas tavo apibūdinimas. Mokykloje buvau intravertiškesnė, universitete ekstravertiškesnė. Dabar 50/50. Aš manau priežastis yra ta, kad mes išmokome prisitaikyt, suprast kitus. Radom mus dominančių sričių, todėl leidžiam sau daugiau kalbėti ir turim ką pasakyti. Juk intravertas – ne tas, kuris nemėgsta kalbėt, o tas, kuris nemėgsta TUŠČIAI kalbėti 
Taip. Egle, ir as tokia esu. Jaunystėje buvau labai drovi, sunku buvo susipažinti su naujais žmonėmis. Dabar esu netgi perdaug plepi, bendrauju su įvairiais žmonėmis įvairiausiomis temomis. Pati galiu užkalbinti, pradėti pokalbį. Pasikeičiau gal todėl, kad visada norėjau keistis. O gal su amžiumi mažiau kompleksų lieka. Tai turbūt aš nebuvau intravertiška, o tik drovi. Nugalėjusi savo kompleksusu tapau pati savimi. Nors pabūti viena mėgstu, bet tik neilgai
Mokyklos laikais ir as intravertiskesne buvau.Dabar daznai megstu ciausket kaip cia apibudinti ekstravertai.Bet polinkis i vienatve ir savianalize islikes ir manau taip bus visada.Ir daznai buna, kad labiau atsipalaiduoju atsiribodama nuo zmoniu.
Yra ir tipas zmoniu, kurie turi ir ekstravertu ir intravertu savybiu. Jus tiesiog priklausot tam tipui, o ne intravertams ar ekstravertams:)
As irgi manau buvau ir dar dabar siek tiek likau intravertas, taciau persilauziau per 3 metus gal sunku buvo bet dabar nejauciu jokio apsimetinejimo eijnu ir bendrauju tik su tais zmonemis kurie manes nevargina su kuriais malonu sneketis
kurie turi ka pasakyti 
mes intravertai netusciazodziaujam graziausia savybe manau.
As intravetas, ir esu laimingas , kad esu toks ….
Nemanau, kad persilaužęs intravertas tampa ekstravertu. Nejaugi taip galima pakeisti poreikį būti vienam į poreikį būti didelėse žmonių kompanijose ir iš ten beveik niekada neišeiti? Tiesiog gyvenimo būdas pakeičia proporcingumą tarp buvimo vienam ir tarp kitų. Bet juk intravertiškumas – “ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.”
Mane labiausiai graužia ta savybė, jog negaliu kalbėti “apie nieką”, kaip rašoma šiame straipsnyje. Aš, sutikus naujus žmones, jaučiuosi kiek nejaukiai, tačiau jeigu paliečiama nepaviršutiniška ir man aktuali tema, kaip antai ši bei kitos dvasingumą liečančios ir diskusijas keliančios temos (politika ir pan.), aš iškart užsidegu kalbėti. Taip, dabar perskaičius, tikrai po kito žmogaus išsireiškimo, belaukiančio mano atsakymo, atsiranda pauzių, nes tikrai galvoju PRIEŠ, susirandu tinkamus argumentus, kultūrinės patirties. Tai galbūt gąsdina kitus mano bendraamžius, nes man tik 17. Galiu pasirodyt, kaip čia rašė, „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „privatus“ žmogus, tačiau galbūt dėl tos pagrindinės priežasties – ekstravertai sunkiai supranta intravertus. O dėl buvimo vienai – aš dėl to nesielvartauju, man to reikia kaip oro, maisto, miego. Tai man netrukdo gyventi kaip kiekvienam kitam žmogui, ir tai nereiškia, kad visada sėdžiu viena. Būti vienai per daug jau tampa pavojinga – nežinau, kur iškraut susikaupusią energiją. Nors dabar mieliau tikrai čia sėdėčiau toliau, nei išeičiau su drauge, kuriai jau prižadėjau pasivaikščioti.
Ir būtent dėl to, jog “intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai” man reikia taipogi intraverto sudaryti darnią porą. Intravertai taip pat gali būti labai veiklūs ir daug kuo užsiimantys.
O aš manau, kad mąstymas su laiku keičiasi. Dariausi šį testą maždaug prieš keletą metų, ir dabar draugė labai prašė, kad pasidaryčiau. Na aš pagalvojau, kad daug reikės klausimų atsakinėti, bet man buvo visgi įdomu, tad nusprendžiau pasidaryti. Tikriausiai tą mąstymą pakeitė mano amžius, nes, kai atsakinėjau į klausimus – buvau dar paauglys, ir galima sakyti aš savęs dar tik ieškojau, dar aš savęs nepažinojau, tad rezultatas man nelabai ką ir pasakė. Kai vakar pasidariau nustebau, nes pamačiau, kad skiriasi pirmoji raidė. Išties, kai pasiskaičiau viską įdėmiai, kad tai tikrai – Aš, (draugė tą patį pasakė), jog sutampa mano bruožai, supratau, kad mąstymą tikrai gali pakeisti amžius.
Idomu ar isties neimanoma pakeisti intraverto i ekstraverta, kad ir krastutiniausiais budais…
Manau, kad tikrai neįmanoma pakeisti intraverto į ekstravertą, nes jis pats galvoja ir pats sprendžia už save, niekas jam to neįsakys.
Gali zmogus nebent pats bandyti pasikeisti. Bet kokia is to nauda? Nebent visa gyvenima vaidinti ir nebuti savimi… Reikia pamilti visu pirma save, o tada myles ir kiti, nes nebeliks vietos tiems zmonems, kuriems tu neitinki… O kas cia auksciau rase del pasikeitimo, kai paauglystej buvo kitokie, tai as irgi buvau kitokia. Man reikejo veiklos, draugu. Stai, dabar man 25 metai, esu uzkietejusi intraverte ir tikrai zinau, jog nebepasikeisiu. Paauglystej zmoniu asmenybe dar formuojasi, jie dar tik atsirenka tai, kas jiems tinka, kokie nori buti… Laimei, priklausau reciausiam intravertu tipui, kuriems bendravimo irgi reikia. Bet man bendravimo reikia tik su man brangiais zmonemis, kurie i brangiu sarasa pelnytai pateko…
asmeniškai manęs negalima pakeisti o-o.
tai iš tiesų gyvenimo būdas.
o ir šeip man nepatinka ekstravertai.
vaikystėje daug kalbėjau, bet išaugau.
dabar vos kada su naujais žmonėmis kalbu, išvis nemėgstu naujų pažinčių.
prisileidžiu tik tuos, kurie turi bendrų interesų.
man irgi patinka būti intraverte(:
mano manymu gyvenimas tada turidaugiau spalvų.
Kaip ir sakei pasikeitei.. gal dar karta teks išaugt…
puikiai ir lengvai bendrauju su nauju zmogumi, su kuriuo pati norejau susipazinti. niekada neieskau zodzio kiseneje. bet kai esu priversta susipazinti su draugu draugais,va cia man yra kancia. negaliu islementi zodzio. todel kartais gali mane palaikyti keista, nebendraujancia, gal net pasiputusia. tarsi uzsidaro burna ir negaliu nei uzvest naujos temos,nei ka. tik linkciot galva. gal cia koks kompleksas…
man taip pat taip būna, jei matau, kad žmonės, neverti dėmesio – ta prasme, kad nematau galimų rasti bendrų interesų, tada belieka tik linkčioti galva…
Apie intravertus parasyta , taip lyg apie save skaityciau , bet darosi baisu. Kai didesne zmoniu grupe yra -as tyliu , nzn ka pasakyt,ir ju tie pokalbiai tokie beprasmiai atrodo. Visalaik filmus ziuriu ar siaip knyga kokia grauziu. Bet reikia keistis , su tokiu bendravimu as liksiu be pazystamu ar draugu
vat žinok, aš tokią išvadą irgi buvau padaręs
galiausiai man pavyko susirasti bendraminčių ir labai tuo džiaugiuosi, tikiuos ir tau pavyks 
Aš puikiai bendrauju su žmonėmis, randu bendrąją kalbą su jais, bet vis vien negaliu ilgai su jais būti. Labai mėgstu diskusijas bei ginčus, bet labai nemėgstu kai kalbama apie mane. Nekenčiu kartoti savo žodžių. Dažnai , jei tai mano seniai pažįstami žmonės, kai manęs paklausia ką aš sakiau aš nemandagiai atsakau,kad reikėjo klausytis.
o kad as galeciau nemandagiai atsakineti, nors savo nervus ir kantrybę patausociau… aš mėgstu buti draugų rate, bet tai negali užimti daug laiko.. taigi panaši padėtis..
Kaip rašė Car0le “Mane labiausiai graužia ta savybė, jog negaliu kalbėti “apie nieką”, kaip rašoma šiame straipsnyje.” Mane šita savybė ne graužia, bet žudo. Man pokalbiui palaikyti reikia temos, tikslo, priežasties ar asociacijos, pavydžiu tiems, kas moka sukurti pokalbį iš nieko.
Ir jei aš nieko nepasakau dar nereiškia kad tyliu. Įsiterpsiu tada, kai ką nors konstruktyvaus sugalvosiu o ne bet kada. Tuo metu kiti balažin ką galvoja apie mane ‘labai rimtas, mąsto, nepritaria ar šiaip piktas’, kai tuo tarpu aš realiai stengiuosi kaip įmanoma labiau dalyvauti pokalbyje.
xxx Man intra/extravertiškas bendravimas primena tokią metaforą:
intravertas pirmiausia savo mintyse nulipdo, užbaigia idėja ir kaip kokį meno kūrinį pateikia kitiems
o ekstravertas – tiesiog tėškia molį prie visų ir bando kažką lipdyti, nesvarbu vykusio ar ne.
“Tuo metu kiti balažin ką galvoja apie mane ‘labai rimtas, mąsto, nepritaria ar šiaip piktas’, kai tuo tarpu aš realiai stengiuosi kaip įmanoma labiau dalyvauti pokalbyje.”
Dažnas atvejis. Dažnai tenka sekti pokalbį ir bandyt įlipdyt įdomią mintį į jį, tiesiog sekant kalbą ir įdėmiai klausantis. Dažnai irgi susilaukiu klausimų: “ko pikta?”, “ko tokia rimta?”. Apskritai, maloniau dalyvaut pokalbyje su vienu žmogumi. Tuomet žinai, kad būtent tavo atsakymas laukiamas ir nuo šnekėjimo niekur neišsisuksi. Didelės grupės gąsdina tuo, kad bet kada gali būt pertrauktas, nutildytas ar akiplėšiškai perrėktas. Nesant bendraminčių grupėje, gali likt visiškai nesuprastas. Dėl to dažniau ten nieko nesakau, tačiau netyliu, kaip tu ir sakei.
megstu ilgai but viena ir tik retai ir trumpai su kazkuo…draugai kaltina mane del demesio stokos
Ech, skaudi tiesa, bet tai žmogų juk daro kur kas įdomesni, negu pastoviai plepantį
As seip esu visiskas intravertas, bet dideleje svetimu (galbut ir nevisai svetimu bet ir ne savu) zmoniu grupeje nesijauciu suvarzytas. Tuscius pokalbius pribaigiu sarkazmu ir tada tampa tylu ^^ o kai visi tyli tada kalbu as (tai man labai patinka) kas svarbiausia kai as kalbu manes klauso ir tyli, jei ne duodu i barzda bet ne is pykcio, o is to kaip as myliu tyla. Nezinau galbut as tiesiog nekenciu zmoniu ^^ nors man taip neatrodo… bet ko tikrai nekenciu tai banalybes
Aaamm tavo straipsnis bendrais bruožais yra ekstravertu apšikimas ir verkimas apie tavo paties nelaimes ir išgyvenimus. Pavadinti ji “instrukcija” keistoka mintis… nes tu paverkei ir gale parašei 5 sakinius su patarimais ir be to, nieko naujo ir objektyvaus… nepatiko sorry, skaitydamas jaučiausi lyg man ant galvos kibira šudo išpyle…
nezinau, bet ziuriu daugeliui taipat kaip man, gal su nauju zmogum ir sunkiau bendraut, galvoji gal ko paklaust.. o gal ne.. gal durnai atrodys mintys keistokos galvoja… bet kai nors kiek rimciau susipazini.. ujj.. zodziai patys slysta is burnos
Sveiki, na čia tikra tiesa parašyta.Aš esu ekstravertė ir viskas kas čia paminėta apie tokisu žmonės tikra tiesa, o mano draugas intravertas, todėl dažnai jo nesuprantu;(visai nelinksma;(reiks kito ieškot;)))))
Intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. – BENT VIENAS DALYKAS KUO EXTRAVERTAS PRANASESNI SUGALVOK!???
-Duokit paskaityt tai exravertam
Mano nuomone ekstravertai – tai tokie žmonės, kurie daugiau būna optimistai, negu intravertai, o intravertai daugiau iš prigimties mąstytojai, mėgstantys paskęsti savam pasaulyje, kartais liūdnam… o kartais labai – giliam
;
Ekstravertai – tiesūs, pasako ką galvoja ir jiems visai tas pats kas gali atsitikti, nes tik paskui pagalvoja. Galiausiai pasakai sau mintyse: – o ”blemba”, sorry, nenorėjau tavęs įžeisti… O paskui gali būti per vėlu ir žmonės nenorės su tavim bendrauti, tada pasidaro taip gaila,nes vis dėl to ėjei ne tuo keliu…
Paskaiciau ir galiu pasakyt tik viena – zmogus, rases straipsni, yra intravertas, ir matomai mano viduje esantis del to prastesnis uz ekstravertus. Kad kompensuotu ta menkuma parase, kad intravertai neva yra labiau issilavine, maslesni ir pan. Tiesa yra tokia, kad tai praktiskai nepriklausomi dalykai. Tiek intravertu, tiek ekstravertu yra neissilavinusiu ir isilavinusiu ir ju santykis speju butu kazkur apytikslis. Saltakraujiskesni ir jautresni? Cia jau pasirode autorius ir savo issilavinima, net logiskai minciu nesudeda. Cia yra ne objektyvus ir saltakraujiskas mastymas, o vienareiksmiskas ekstravertu zeminimas iskeliant save be jokios priezasties.
geras straipsnis! ačiū
Mano manymu, tiek intravertu, tiek ekstravertu būti yra nieko bloga. Kiekvienas žmogus savaip įdomus, nėra kažkoks klonas. Baisiausia nežinoti, kas esi. Aš nesuprantu pati savęs. Tai veda iš proto. Vaikystėje buvau dėmesio centre, daug šokdavau, čiauškėdavau. Žodžiu, buvau ekstravertė. Kuo toliau, tuo dariausi jautresnė, tai dar labiau skatino įvairūs įžeidinėjimai, pašaipus juokas, kurio pilna vaikų bendravime. Žodžiu, dabar man sunku bendrauti su kitais, visad, rodos, apsimetinėju. Slepiu save po devyniais užraktais…Nuolat tenka būt vienai ir kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad man tai nepatinka. Tiesiog žudo, nes turiu marias laiko galvoti. O mąstau dažniausiai apie tai, kas su manim negerai. Na, man atrodo, kad vienišumas man nepatinka, o gal taip jaustis verčia aplinkiniai, vis prikišdami, kad turiu mažai draugų, elgiuosi ne kaip “normalus paauglys”. Žodžiu, galvoje sumaištis. Ir tai siaubingai erzina. Žinau, kad reikia pokyčių, bet bijau jų dėl aplinkinių reakcijos. Tiesiog negaliu “perlipti per save”.
Ne tu vienas toks..
Oi, atleisk, ne viena
skaitau ir stebiuosi..atrodo viskas apie mane
Esu intravertė (testas rodė I – 100%). Turiu 1 problemą: visos mano klasiokės – ekstravertės.
Jos plepa, plepa ir burbia ;D Nelieka tylos pauzelės nė man pasireikšti 
.
.
Labai erzinas vienas jų klausimas: “kodėl tu tokia tyli?”, o po šito klausimo iškarto pradeda “čepsėti”, neleisdamos man nė atsakyti “aha”.
Negaliu skūstis, šeip linksma tokioje kompanijoje
..bet kartais taip norisi, kad jos užsičiauptu nors 5 min ;D.
Esu intravertė (testas rodė I – 100%). Turiu 1 problemą: visos mano klasiokės – ekstravertės.
Jos plepa, plepa ir burbia ;D Nelieka tylos pauzelės nė man pasireikšti 
.
.
Labai erzina vienas jų klausimas: “kodėl tu tokia tyli?”, o po šito klausimo iškarto pradeda “čepsėti”, neleisdamos man nė atsakyti “aha”.
Negaliu skūstis, šeip linksma tokioje kompanijoje
..bet kartais taip norisi, kad jos užsičiauptu nors 5 min ;D.
Intravertai labiau domisi ne bendravimu (tai ne ju sfera), o tiesiog kitais dalykais. Jie gali puikiai sudominti kazkuom ko ekstravertai bendraudami neturi laiko dometis ir ismokti. Ekstravertu tarpe kartais pasitaiko tokiu zmoniu, kurie nuolat iveda mane i pokalbi (esu zinoma intravertas ~70%). Tai buna ne eilinis pasakymas: “kodel nekalbi?”, “kodel tu toks tylus?”, o tiesiog zmogus domisi ar pasakoja koki ivyki, kuriame dalyvavau. Tik siuose kompanijose galiu atsiskleisti bei suspeti i ju bendravimo tempa. Tik tada jauciuosi gerai, ypac gerai.. Tokiuose kompanijose tampi lyg ekstravertas, juokauji su visais, buna fun
Bent jau as tada nebunu rimtuoliu 
Kitais atvejais tiesiog lieki stebetoju, kaip ziurint filma bei ilgai tylint sunku prakalbeti). Taip pat nera palikta vietos isikisti i pokalbi, o savo tipo pakeisti negali.
Tai gi tokios mano, is galvos, parasytos mintys, matyt, kad visiems panasi situacija (esu INxJ)
Manau yra puiki kompanija, kuomet visi zmones ivedami i pokalbi. Tiesiog gaunasi draugiska, ivairi, idomi kompanija, nes joje dalyvauja visi tipai
Seniau daug ir apie betka kalbedavau pamoku metu (kadangi esu mokinys), dabar visai kitaip, neidomu kalbeti apie betka ir zvygaut is kvailu ir nejuokingu dalyku.. Pats daug ka pagalvoju pries sakydamas, esu gan tylus, bet galiu kaip ir ekstravertas galiu lengvai viska rezti i akis be uzuolanku jei esu isitikines jog tiesos zmogus nusipelnes. Nemegstu tokiu zmoniu, kurie, kalba dauug, kvailai arba kai bando irodyti, savo nuomone, kuri viskai neteisi.
Susigraudinau skaitydama, nes iš vienos pusės, galima pasidžiaugti, kad nesi žmogus, kuris kalba, kad tik kalbėtų, bet iš kitos pusės, kai tave supa ekstravertai, labai sunku… Visada tas spaudimas iš tėvų, tetų, pusseserių, brolių ir šiaip pažįstamų, kai sako kažką panašaus į “Nueik į lauką, pažiūrėk koks gražus oras, kodėl tu visad namie sėdi, kaip tai dar neturi vaikino” arba pavadina vieniše. Kartais pati ant savęs keikiesi, kad tokia esi. Ir dėl to, kad moterys būna laikomos drovios ar netgi išpuikusios, tai irgi dažnai kyla mintis, kad aplinkiniams galiu atrodyti išpuikusia, jau apie drovumą nekalbu. Tikiuosi, kad atsiras ir mano pasaulėlyje žmogus, kuris supras mano būdą, nes to reikia net ir žmonėms, vienišiems iš prigimties. Nors paimk tu ir duok visiems šį straipsnį pasiskaityti, bet, deja.
Gerai pasakei, ypač paskutinioji mintis
Buti intravertu manau yra smagu bent jau man. Bet kai pradedi save suprasti palaipsniui , supranti, kad nera pusiausviros jei nebendrauji su intravertais ar ekstravertais ir daraisi labai nelankstus, nes gali rutuliuotis vis tos pacios mintys ir apie tapati(nors tau gali atrodyti kad ismastei kazka naujo) o tai mano manymu sastingis.Tad prasau jusu broliai ir seserys
bendraukite nors jums tuo metu ir nepatiks, bet kai ateis laikas atsitraukti i save suprasite kad ineset nauju minciu ir ideju apie saves, bei pasaulio pazinima.
Peace
o as extraverte ir draugavau metus su intravertu, tai is tikro nei nezinau kam ziauriau buvo…
Pasiskaiciau visu komentarus. Vieni kompleksuoja del to, kokie yra, kiti tuom dziaugiasi. Kompleksuojantiems, ar tiems, kuriems nepatinka tokiais buti, pasakysiu, jog tai- ilga kelione i saves pazinima. Man asmeniskai buvo pradzioj labai sunku. Vis mintys sukosi galvoje apie viska, iskaitant ir save. Sunku buvo susivokti, kodel as tokia, ypac sunku buvo, kai negalejau buti savimi tarp draugu, nes zinojau, jog busiu nesuprasta. Tiesiog vaidinau, bet vaidinau ne pries juos, o pirmiausia pries save… Viskas apsunko tada, kai pradejau keistis. Is kompanijos sielos pamazu pradejau virsti i jauna zmogu sena siela. Tai buvo sunku, bet neisvengiama. Tiesiog pradejau formuotis kaip asmenybe. Bet tuo metu to nesuvokiau. Pradejau mastyti kas man pasidare, kodel as tokia… Kur dingo senoji “AS”. Bet tiesa, jog tada to tikrojo “AS” ir nebuvo. Tikroji “AS” sedziu dabar ir rasau apie tai. Palaipsniui pradejau nebebegti nuo tokios saves, pradejau vis dazniau mastyti, suprasdama, jog tai velniskai idomu. Tada atsivere akys i kitoki pasauli- daug spalvingesni ir idomesni. Svarbiausia, susitaikiau su savo vidiniu pasauliu ir tada is chaoso atsirado harmonija:) Ir dabar taip gera gyventi, megautis gyvenimu ir suprasti, koks jis grazus:) Nebereikia vaidinti pries draugus- ir visiskai nebesvarbu, jog jie manes nesupras. Jie mane zino ir priima tokia, kokia esu. Jei nepriimtu, tai- ju problema. Ne as daug ka prarasciau, o jie. Esam mes ipatingi ir turim tai suvokti, tik tada galesim megautis gyvenimu be jokiu vidiniu demonu. As sia pamoka ismokau ir tuom labai dziaugiuosi. Linkiu visiems to paties:) Tik visgi, kartais ir man harmonija viduje isbalansuoja neviltis, jog esu viena tarp visu… Bet turbut taip yra todel, jog dar nesutikau tokiu zmoniu kaip as. Bet man dar 25 metai, dar daug laiko:)
man is pradziu buvo labai sunku susitvarkyti su visais savo jausmais ir manyti kad esu nemokanti bendraut keistuole. bet dabar kai suzinojau kad tiesiog esu intraverte daug lengviau. kai pagalvoju kad esu kitokia netgi apima pasitenkinimas
bet ir dabar sunku, turiu kelias geriausias drauges (aisku, ekstravertes) ir matau kad joms daug idomiau bendrauti vienai su kita, nei su manimi, atrodo kad jos manes tokios kokia esu viduj net nepazista. net tokiem zmoniem kurie tikrai zinau verti pasitikejimo, tiesiog negaliu papasakoti apie savo jausmus, atrodo “uztringu”. dar kita problema- draugai kai visai neseniai matemes (vakar, uzvakar, gal net pries valanda) kviecia susitikt. ir kaip tu paaiskinsi, kad dabar daug labiau nori paskaityt, paklausyt muzikos, ar tiesiog pabut su savimi?
Autorius aiskiai nesupranta kas yra ekstravertas. Pagal ji ekstravertas yra zmogus, kuris sneka daug ir bet ka. Is tikro ekstravertas yra zmogus, kuris jaucia malonuma bendraudamas su daug zmoniu. Man butent taip ir yra, nors as kalbu tikriausiai net maziau negu kai kurie intravertai. Buti ekstravertu reiskia ne kalbeti daug, o jausti malonuma bendraujant su daug. Straipsnis yra verkslenimas ir teisinimasis, o tikejausi issamios intravertu psichologines analizes. Ir priedo, daug cia merginu, rasanciu kad jos yra intravertes, nes bijo sneketis su nepazistamaisiais. Tai yra netiesa. Daug is jusu gali is tiesu but ekstravertes, bet drovios. Jei jus nugaletumet savo drovuma ir nebebijotumet bendraut su nepazistamais ir pajustumet, kad jum tai patinka, tai reikstu, kad jus esat ekstraverte, kuri tik buvo drovi. Nepasiduokit sito straipsnio itakai ir nemanykit, kad esat intraverte ir nieko negalit pakeisti. Pasiduoda tik silpni
visad maniau, kad tikrieji intravertai pripazysta, kad tokie yra, nors kaip matau, yra ir tokiu, kuriems sunkiau susitaikyti su tuo. man taip pat. pastaraisiais metais manyje vyrauja tikras chaosas. man 15 metu, – atrodo, kad tai del paauglystes, bet radau tam kitokia priezasti – as intraverte, ir man sunku prisitaikyti prie daugumos ekstravertu paaugliu draugiju, tad mano bendravimas su jais tampa vaidyba. nors daznai mastau apie gyvenima, tikrasias jo vertybes, ir tai atsispindi kalbant su manimi rimtose temose, taciau su artimu sielai zmogumi, kuri man beabejo labai sunku surasti, – galiu tapti ekstraverte. tuomet be perstojo plepu, esu kupina pakvaisusiu ideju ir stebinu aplinkinius. taciau kai netekau to zmogaus, su kuriuo galejau visiskai laisvai bendrauti, ir atverti jam savo intravertiska puse, kuri kartais pasizymedavo ekstraverto savybem, mane apeme liudesys, nesibaigiancios dvejones, kaip surasti ta mane suprantanti zmogu… blogiausia tai, kad menkinu save uz savo intravertiskuma, kaip galedama to vengiu, ir nenoriu pripazinti. nes man atrodo sunku gyventi su tokiu savo budu, juk negaliu taip lengvai bendrauti kaip kiti mano bendraamziai, nuolat esu kupina protingu minciu, santuri, i viska zvelgiu kitaip… o jiems tai atrodo keista, jie mane ima vadinti “pasikelusia” ir ispuikusia. nezinau kaip gyventi pilnaverti gyvenima, kai nepritampi prie aplinkos. atrodo, tureciau dziaugtis, jog esu brandesne, gabi menui, jautri, taciau kiti to neivertina, ir manes vengia…
kas galetu duoti koki patarima, prasau, atsakykite.
Esu introverte bet daug(lyg ir visi) mano pazystami zmones yra ekstravertai daznai mane erzina >.< Klasiokes kaikurios gruda savo draugiskuma, klausineja ko cia nesu aktyvi ir pns. Draugu del to labai artimu neturiu su kuriais galeciau kalbetis ir nesijausti sutvardyta. Bet kai reikia kalbetis man patinkancia\idomia tema tai negaliu sustot, tevai mane del to kai buvau dar jaunesne radija vadindavo
ir daznai tenka man kartotis nes daznai pasnekovas tiesiog nekreipia demesio. Ir seip galvojau kad esu keista vienise anksciau -.-''
Man patinka šis straipsnis, tiek daug iš jo savyje ir savo aplinkoje galiu atpažinti, kadangi pati esu intravertė. Visą mano kol kas trumpą gyvenimą mane lydėjo nemalonūs klausimai ”kodėl tu tokia tyli” ir panašiai
Ir nors tikrai norėčiau lengvai bendrauti su žmonėmis, bet jaučiu pasitenkinimą, kad tokia esu – nelabai norėčiau būti ta, kuri kalba nepagalvojus ar nesugeba suprasti ir net įžeidžia tylų žmogų. Malonu žinoti, kad daug intravertų yra tarp gabių žmonių.
Va, būtent! Mane taip kartais veikia durni klausimai arba durnos šnekos (tokios visiškai beprasmės) ekstraverų, taip norisi man nutildyti, pasakyti, patylėk ir duok man ramybę šia akimirką, bet taip pasakyti negaliu, nes tokiu atveju užpyks. Galvos: va ji manęs nemėgsta ir t.t. jai ir sakysiu, kad va tu nuostabus žmogus, aš tave mėgstu, gerbiu, ir tu man labai patinki, bet duok tu man ramybę ir užsičiaupk, patylėk, ir leisk man pabūti su savimi. Tokiu atveju, aš pastebėjau, kad dažnai, kai tarkim sėdi sau ramiai, jautiesi gerai, ir kaip visada apie ką nors galvoji, ateina koks nors ekstravertas, ir pradeda taukšti visokias nesąmones, dažniausiai išviso būna taip, kad atsisėda šalia ir sako: blogai jautiesi? sakau: ne, o tai sergi gal? sakau: ne, o tai: kas yra, ko tokia liūdna? ir dažniausiai po kelinto tokio klausimo iš eilės, aš nesusivaldau, ir kadangi negaliu pasakyti užsičiaupk, nes įsižeis ir vis tiek nesupras manęs, tai atsakau, tokiu piktu tonu: NEI AŠ LIŪDNA, NEI KĄ, VISKAS MAN GERAI! (maždaug atstok tu nuo manęs) net nenorėdama įžeisti to žmogaus, tiesiog tą akimirka noriu, kad pasibaigtu durnų klausimų lavina ir viskas, nes mane jie nervina, kadangi yra beprasmiai ir durni. Ir kaip įtariu tas žmogus tada pradeda galvoti, kad aš jo nemėgstu, esu pasipūtus, nedraugiška, nemandagi, arogantiška, ir keista.
Arba būdamas dideliame žmonių rate visa diena, nešneki su žmogumi , su kuriuo įprastai, mažame žmonių rate, daug bendrauji, nėra taip, kad pyktum ant to žmogaus, tiesiog pašneki su kitais, kadangi žmonių yra daug, tai su kitais pabendrauji užtektinai, o tada, kadangi jau gavai tą bendravimo dozę, tai tiesiog su niekuo nešneki. Ir tas žmogus vėliau klausia. Tu gal pyksti ant manęs? ir taip gaunasi, jai nori elgtis taip kaip tau patinka, na man patinka kartais pabendrauti su kitais žmonėmis, bet labiau pabūti su savo mintimis , tai va gaunasi, kad tie žmonės neleidžia man pabūti su jomis, nes kalbasi ir klausinėja, ir tada jai aš bendrauju su jais iš mandagumo, o man labiau patiktu tuo momentu su jais nebendrauti, bendrauju nenorėdama to daryti, ir jai darysiu tai ką noriu ir su jais nešnekėsiu tai užpyks tokiu atveju, nu o nesinori, kad žmogus pyktu, tai gaunasi, kad privalai daryti tai ko nenori.
Man irgi visiškai taip pat. Bendravimo užtenka minimaliai, gera pabūti vienai, kai niekas netrukdo. Be to manęs irgi dažnai klausinėja kodėl aš tokia tyli? arba kodėl aš tokia rimta? Žodžiu, ekstravertai intravertų absoliučiai negeba suprasti, o štai mes atvirkščiai galim suprast ir juos ir mūsiškius.
Kaip ir daugelis, mokykloje buvo visiska intraverte, bet pabaigus daug kas pasikeite. Anksciau galvodavau kaip butu smagu ka nors imti ir uzkalbinti gatveje ar siaip kur nors ir pabendrauti. Niekad net nebandziau to igyvendinti, bet uztenka man patekti i artima aplinka ir pasidarau beveik ekstraverte. Syki lektuve atsisedau salia merginos, kuri skaite mano megiamo autoriaus knyga. Emiau ir uzkalbinau. Ir po 3h skrydzio mes buvom kaip geriausios drauges. Net nejutau poreikio pabuti vienai. Is tikro daug kas labai priklauso nuo zmoniu, su kuriais bendrauji.
Esu grynakraujė intravertė. Tikiuosi, kad bendrauti su žmonėmis sekasi. Tiksliau to reikalauja mano darbas… Tačiau paniškai nekenčiu tuščių kalbų, gandų ir kitokių pokalbių, kurie neduoda žmogui jokios naudos. Tuščias laiko švaistymas… Geriau pabūti vienai, mąstyti, skaityti, ieškoti idėjų, klausytis muzikos ir pan. Aš taip pat susilaukiu komentarų, kad esu rimta, nenoriu bendrauti, tuščiai plepėti. Tačiau nieko negaliu padaryti – jei žmogus nepatinka, tai negaliu su juo palaikyti pokalbio ilgiau nei tai būtina. Tačiau dėl to nei kiek nesielvartauju – turiu stiprią intuiciją, kuri man neleidžia nusvilti. Manau, kad gyvenimas per trumpas, negalima išnaudoti jo akimirkų niekams.
Vaje, vaje… paskaiciau – ogi cia apie mano mergaite parasyta… praktiskai zodis i zodi… Ir erzinancios pauzes pokalbyje, ir nejimai is kambario, ir noras tylos, ir nepakantumas ‘tarskejimui”… Ka gi – kiekvienam savo. Bet stai pasakykit man, jauni cia rasantys zmones, viena paprasta dalyka: kaip jus, budami intravertais, vis tik pasiryztate tureti draugu ? Kaip ju surandate, kaip juos islaikote salia saves – juk jiems, jei jie ekstravertai, nelengva su jumis ? O gal ieskotes kaip tik intravertu, tik vat nelabai isivaizduoju, ar tu tyleniai (ar dvi tylenes) yra tvarus derinys, ar jie kaip tik visiskai neturi bendru tasku ? O gal jums draugu apskritai nereikia (nuosirdziai) ? O gal reikia, bet nedristate to sau prisipazinti, arba ieskote, bet nerandate ? Pasidalinkit savo patirtim, kas yra jusu draugai (neklausiu apie “gyvenimo meiles”… just apie paprasta draugyste…). Klausiu, nes mano dukra neturi nei vieno draugo/drauges. Nei vieno vienintelio. Budama 19-kos. Ir taip jau gerus 4 metus. Man, is prigimties ekstravertei, tai atrodo nesuvokiama ir vis kuriu planus, kaip ja “gelbeti”. Bet galbut gelbeti visai ir nereikia ?..
Miela mama, esu taip pat ekstraverte ir gyvenu jau beveik 30 metu su 100% introvertu vyru – ir nieko, patinka, nors sutinku – nelengva.
Taip, introvertai yra maslesni, jautresni, o mums, deja, grubumo netruksta… bet turime kitu pliusu. Problema ne ta, kad yra vienokiu ar kitokiu – reikia visokiu. Problema ta, kad Europos kulturoje ekstrovertiskumas, isorine veikla yra labiau vertinama, o introvertui su jo introspekcija nelabai yra vietos. Mes su savo entziazmu, egocentrizmu daznai juos uzgoziame. Mums atrodo, kad juos reikia gelbeti, jiems padeti socializuotis, jie nepajegus… O jei kiek palauktume, leistume ir jimes daryti sprendimus – ziurek, o gi tas introvertas ir visai neblogai socializuojasi, o gal ir dar geriau, nes moka isigilinti, todel ir randa net originalesni sprendima, nei karstakosis ekstrovertas. Tik mes vis skubame, veikiame… Ekstrovertas – tai musu kantrybes, o kartu ir jautrumo mokytojas! Ir atvirksiciai:)
Tiesiai i desimtuka
. Turint intraverta vaika, o ne bendraamzi (vyra, drauga…), yra dar sunkiau susilaikyti nuo to skubejimo, veikimo, gelbejimo ir panikavimo… Juk itaka vaikui gali padaryti didesne nei suaugusiam (bent taip tikisi visi tevai 
). Tik nugyventi uz vaika jo gyvenimo juk negali (ir aciu Dievui !).
Jau senokai žinau, kad esu intravertė, bet visuomet galvojau, kad tai blogai, kad turiu kažkaip su tuo kovoti. Tačiau šis straipsnis ir komentarai mane nuramino. Nebegalvosiu, jog esu nenormali dėl to, kad pavargstu nuo žmonių, jog neturiu daug draugų, jog mėgaujuosi būdama viena. Nebekreipsiu dėmesio kai mane pavadins rimtuole ar netgi pikta (labai stebėdavausi, kai mane taip pavadindavo, dabar suprantu kodėl
).
.
.
O mamytėms patarčiau nelįsti į jų vaikų asmeninę erdvę, tai tikrai nervina, nors mes savo artimuosius be galo mylim (gal kartais net neįsivaizduojat kaip).
Intravertų žmonoms ir vyrams galiu pasakyti tiek. Duokit kartas nuo karto atsikvėpti nuo jūsų. Ir labai atidžiai klausykitės, mes galime būti labai įdomūs ir linksmi
Beje, neniekinu ekstravertų, jie tokie patys žmonės kaip mes, tik skirtingai mąstom. Visuomet jaučiu pagarbą jų mokėjimui užmegzti kalbą. Mums intravertams, tai tikrai kartais sunku padaryti. Be ekstravertų nebūtų linksma, jie taip pat labai užjaučiantys ir noritys mums pagelbėti. Tik nesupranta, kad mūsų nereikia gelbėti. Nesupranta, kaip galima mėgautis laisvalaikiu su savimi.
Manau, jei labiau įsiklausytume tai, ko nori šalia esantis žmogus nebūtų jokių ginčų ir nesupratimo tarp ekstravertų ir intravertų. Beje, kaip kai kas jau čia sakė, aš taip pat norėčiau, šį straipsnį parodyti savo artimiems žmonėms, ir kad šiame ekstravertiškumo pasaulyje mus bent kiek suprastu ir nebelaikytų mūsų keistuoliais ar ligotais žmonėmis
Sėkmės visiems atrandant save ir visur kitur
kai buvau maza (pradinese klasese) as buvau lygiai tokia kaip cia parasyta. tokia lyg ir bendraujanti, bet nepriklausoma, ir nejaukiai jauciausi buryje. bet paskui susiradau viena drauge, tik su ja leisdavau laika ir kiti vaikai is musu saipydavosi, po to pasidariau labai drovi.
Na, o aš kaip ir dauguma iš čia rašančių asmenybių esu – intravertė. Visai neseniai pamečiau geriausią draugą, nes troškau beatodairiškai tobulėti. Pasielgiau bjauriai ir šaltakraujiškai, žinau. Tačiau nieko negaliu padaryti. Mane trikdė jo atvira širdis ir nesiekimas nieko. Noriu veržtis į priekį, tad susiradau naujų draugų, bet nė viena nėra man artima. Jaučiuosi lyg svetimkūnis tarp jų, norisi tylos. Tačiau žinių troškimas, siekimas daugiau, išlikęs nors ir žinau, kad tokios draugės kaip ankstesnioji maža galimybė sutikti kada nors gyvenime. Jaučiuosi sumautai.
sorry esu intravertas
Įdomu buvo paskaityti. Sužinojau, kaip tokius kaip aš vadina plačioji visuomenė
Aš baisiai nemėgstu bendrauti su žmonėmis apie visiškai nieką, bet jaučiu norą pasidalinti savo mintimis. Kadangi esu apsuptas ekstravertų, tai bandau su jais kalbėtis, tačiau neretai nudegu. Aišku tokia visuomenė privertė išsiugdyti gebėjimą megzti pokalbį “iš oro”, bet tam prireikia nemažai pastangų. Tenka būt pavadintu išdidžiu, pasikėlusiu ar keistu, bet jau pradėjau beveik nebekreipti į tai dėmesio.
P. S. Galėtų būt kokios nors intravertų popietės, bet čia tik taip idėja, pamąstymui